Įdomi ir sudėtinga tema. Čia šiaip sau atsisėdęs neparašysi. Daugiaplanė tema. Gal kai turėsiu daugiau laiko ir pasamprotausiu.
Tik manyčiau, kad be pinigų, sistemos, propagandos ir t.t. ir pan., kad būtų labai geri rezultatai (jeigu kalbėti apie pirmąsiais vietas pasaulyje), paprasčiausiai, reikia ir supertalentų (jų tokioje nedidelėje šalyje daugiau kaip šimtui Kūno kultūros departamento pripažįstamų ir nepripažįstamų Lietuvoje egzistuojančių sporto šakų tikrai neužteks. O kur dar įvairios kitos veiklos sritys...), o be to, kad tie supertalentai dar būtų superdarbštūs (fanatikai).
Šiandien viename lietuviškame žiemos sporto šakų tinklalapyje, nors slidinėjimu nesidomiu, aptikau įdomų tekstuką apie Justiną Kowalczyk - Lenkijos slidininkę, šiais metais laimėjusią Pasaulio Taurę bendroje įskaitoje. Paskaitai ir...daug kas paaiškėja. Cituoju jos pačios pasakojimą:
"Viskas prasidėjo labai seniai. Esu ketvirtas vaikas mokytojų- gydytojų šeimoje. Kai buvau penkerių, tetis dirbo Beskiduose jaunimo centre, įsikūrusiame beveik kilometro aukštyje. Dažnai su tėčiu ten kopdavom, man būdavo labai sunku, bet labiau už kopimą nekenčiau nusileidimo. Ir dabar trasoje, aš geriau jaučiuosi įkalnėje, nei nuokalnėje.
Kai manęs klausia, koks buvo mano kelias iki medalių, atsakymas būna banalus- žudantis darbas.
Viskas prasideda balandį. Tai megstamiausias metas, nes su treneriu važiuojame į Lietuvą, į Druskininkus. Ten, sanatorijoje, yra laiko atsipalaidavimui ir pamąstymams.
Gegužė ir birželis skirti ištvermės treniruotėms. Paprastai diena atrodo taip: keliuosi penktą, turiu pusvalanduką sau- paskaityti, atsigert kavos. Tada pusantros valandos apšilimo treniruotė- pabėgiojimas po apylinkes, ar jėgos treniruokliai salėje. Po to valgymas ir valanda virškinimui. Tarp aštuntos ir devintos pradedu antrą, keturių valandų treniruotę. Treniruojuosi stipriai, visą laiką judesyje- riedslidės- nuo 30 iki 150 km, dviratis- du kart per savaitę po 100 km, bėgiojimas po kalnus su lazdomis ir pan. Kartais darau tokią specialią jėgos treniruotę- sliuoždama riedslidėmis stumiuosi tik lazdomis, kojos visai nedirba. Ir taip 20 km į kalną. Va tada tai viską skauda, gerai, jog tokia treniruotė trunka tik 45 minutes- ilgiau tiesiog neištverčiau. Po treniruotės popietė skirta dušui, maistui ir porai valandų miego. Užmiegu su mintim, jog dvi treniruotės jau praeity, liko tik viena. Trečia treniruotė prasideda tarp 17 ir 18 ir trunka 2-2,5 valandos. Kas tris dienas einu į salę treniruot raumenų. Daugiausia treniruoju rankas ir torsą. Vakare dar pabandau pažiūrėt kokį filmą, bet retai ištveriu iki pabaigos. Užmiegu apie dešimtą. Taigi, gegužė ir birželis praeina maksimalioms jėgos treniruotėms. Kartą per aštuonias dienas turiu laisvą rytą ir popietę.
Liepa ir rugpjūtis- intensyvumas. Rytinė treniruotė sutrumpinta viena valanda, bet atsiranda mano mėgstamos intervalinės treniruotės. Treniravimasis vyksta penkių dienų ciklais aukštom apkrovom.
Rugsėjį dešimt dienų nieko nedarau. Atsistatinėju. Kartais nueinu į baseiną.
Spalį pradedu treniruotis su slidėmis. Vėl ištvermės treniruotės, taip, kaip ir gegužę, tik ant slidžių. Todėl lapkritį dažniausiai mano forma būna prasčiausia. Tiesiog organizmas ruošiamas ištverti visą varžybų sezoną. Praeitais metais taip pavargau nuo treniruočių, taip viską skaudėjo,jog meldžiausi, kad greičiau prasidėtų varžybų sezonas- tada nebūną tų žudančių užsiėmimų."
Labai simpatiška lenkaitė.
Beje, jeigu kas ja domisi daugiau ir skaito lenkiškai (aš, deja, nesuprantu), galima daugiau tekstų rasti čia:
http://www.sport.pl/zimowe/1,64996,6331 ... &startsz=x
Algimantas Kačiuška