aleksej wrote:Aišku, Edvard teisingai viską parašė, išdėstė, argumentavo. Visą tai mes suprantam, sutinkam. Bet pagrindinis dalykas - savarankiškas noras ir darbas. Pavyzdžiui, aš augau tokiais blogais laikais (1990-1995 metais), kai buvo katastrofinė situacija visur ir šaškėse irgi. Kokios Olandijos, kokios Salou, koks dėmesis ar užinteresuotumas nuo federacijos ir net iš trenerių? Jeigu turėčiau tiek, kiek turi mūsų dabartinis šaškių jaunimas (turnyrų, išvykų, trenerių dėmesio, užinteresuotumo ir t.t.) - bučiau septintame danguje nuo džiaugsmo. Tada buvo - gyvenk kaip nori, jeigu prapulsi, išeisi - nedidelė bėda. Visa mano karta išnyko dėl to. Jūs tokių kaip Venia Kobeckij, Valia Gavrilov ir nežinote. O buvo labai gabūs. Aš likau vienas, ir tik todėl kad norėjau likti. Ir nesumeluosiu, kad 95% pats savę padariau. Taigi pinigai pinigais, o darbas darbu. Bet kokiame užsiėmime, bet kokioje sferoje.
nzn ar viskas taip blogai buvo, as dalyvaudavau tuose paciuose turnyruose kaip ir aleksejus tik kitoj grupej. Vaziuodavom i varzybas - apmokedavo, dar ir maistpinigiu duodavo! Vykdavo tais laikais net pusfinalis i siauliu jaunuciu finala Jau nekalbant apie siauliu cempionato pusfinali ir finalas tarp suaugusiu. Tikrai buvo kur kas daugiau turnyru, nzn kaip kituose miestuose. Tad praktine puse niekaip negaleciau sutikt su aleksejum, matydamas siandienos situacija. Gal treneriai siais laikais ir labiau tausoja aukletinius, bet anais metais buvo kur kas daugiau praktikos. Cia mano subjektyvus vertinimai, kalbu is savo puses.