2017 m. balandžio 1–2 dienomis vyko rusiškų šaškių turnyras V. Valantinui atminti. Jį atkaklioje kovoje laimėjo tarptautinis didmeistris Aleksėj Domčev. Uždavėme jam kelis klausimus.
Visų pirma, sveikiname tave su pergale. Turnyre žaidė nemažai stiprių varžovų ir tavo, galima sakyti, tiesioginis konkurentas Andrius Kybartas. Žiūrint į lentelę, visą laiką vyko atkakli kova. Ar džiaugiesi pergale? Šiemet nedažnai žaidei „64“ šaškėmis, kaip vertinai savo šansus prieš turnyrą?
Pirmiausia - ačiū už sveikinimus. Busiu nenuoširdus jei pasakysiu, kad nepasidžiaugiau savo pergale. Kiekvienas sėkmingas startas man suteikia pozityvių emocijų, duoda kažkokį teigiamą krūvį. Ypač kai laimimas stiprus turnyras su atkaklia konkurencija. Dėl šansų - visada laikausi savo bendravardžio daugkartinio šimtalangių šaškių pasaulio čempiono Aleksejaus Čižovo nusistatymo, kuris kažkada pasakė: „Kai žaidžiu turnyrą šveicariška sistema planuoju užimti bent trečią vietą“. Toks priėjimas yra labai išmintingas. Prizinė vieta - tai tavo didelio meistriškumo rodiklis. O kad taptum ne tik prizininku, bet ir nugalėtoju reikia ir truputį Dievo noro, kuris ne visada „žaidžia už tave“.
Kaip nors ruošiesi turnyrui ar pasitiki savo patirtimi, žinių bagažu ir manai to užtenka?
Specialiai turnyrams niekada nesiruošiu. Galima sakyti net nežinau kaip tai reikia daryti. Greičiausiai sutiksit kad egzaminams per vieną naktį gerai nepasiruoši. Taip ir šaškėse - reikia laipsniško, pastovaus darbo, tobulėjimo, stiprėjimo. Kiekviena diena neturi praeiti veltui, reikia nors ką sužinoti naujo, ar prisiminti seną. Manau kad jau esu tokiame lygyje kai pasitikiu savimi - savo žiniomis, supratimu, skaičiavimu, talentu.
Šiame turnyre laiko kontrolė buvo gan rimta, tad pavadinti turnyrą „festivaliniu“ sudėtinga, kas tave motyvavo žaisti?
Pagrindinė motyvacija žaisti buvo norėjimas pagerbti tikro Lietuvos šaškių entuziasto Vlado Valantino atmintį. Tuo lab, kad taip sutapo kad šį savaitgalį buvau Lietuvoje ir kažkokių kitų neatidėtinų reikalų neturėjau. Taip nedažnai atsitinka ir būtų nusikaltimu nepasinaudoti tokia proga.
Koks tavo bendras įspūdis apie čempionatą?
Turnyras buvo gerai organizuotas. Jo iniciatorė ir siela Sandra Laurutienė verta pačių geriausių ir šilčiausių padėkos žodžių. Ji buvo kaip Barbė Devyndarbė, bet su viskuo susitvarkė. Vienintelis minusas - žaidimo salėje Šiauliuose esant dideliam dalyvių kiekiui greit pasidaro labai tvanku. Bet prieš tai Sandra buvo bejėge.
Prieš ką buvo sudėtinga žaisti, ar turi neparankų varžovą, kas nors nustebino savo žaidimu?
Gal kažkam pasirodysiu nekukliu, bet neparankių varžovų Lietuvoje sau neturiu. Tai visai nereiškia, kad negerbiu savo kolegų. Atvirkščiai, vertinu Andrių Kybartą, Arūną Norvaišą, Sigitą Smaidrį, Domantą Norkų, Vilių Aleknavičių labai aukštai. Tai puikūs pasaulinio lygio žaidėjai. Turnyre maloniai nustebino Arūnas Bučinskas. Žaisdamas kaip visada labai kūrybingai ir rizikingai, jis šį kartą niekam neleido savęs pramušti ir nedaug jam pritrūko kad iš vis laimėtų turnyrą.
Kokios tavo buvo mintys prieš paskutinę partiją, juk tiek buvo likę nedaug iki sėkmingo finišo?
Paskutinio rato poros P. Varpiotas - A. Domčev, A. Kybartas - A. Bučinskas, lyg tai duodavo man šiek tiek geresnius šansus. Iš kitos pusės aš neatmetinėjau galimybės kad abu susitikimai baigsis lygiom (taip, tarp kitko, ir atsitiko) ir tada viską nulems Jo Didenybė Koeficientas. Šį kartą jis suveikė mano naudai. Tą aš ir turėjau omeny, kai į vieną iš ankstesnių klausimų atsakiau, kad norint laimėti turnyrą iš „dangaus kanceliarijos“ irgi reikia gauti šiek tiek pagalbos.
Ar turėdavai strateginį planą kaip žaisti prieš kiekvieną varžovą? Po burtų traukimo, nedaug laiko būna pasiruošt.
Debiutą pasirenku ekspromtu. Galiu sužaisti bet kaip. Vertinu įvairenybę, nemėgstu save “įvarinėti” į kažkokius kūrybos rėmus. Gal būt dėl tokių koncepcijų aš vienintelis šaškininkas Lietuvoje turintis tarptautinio didmeistrio titulą ir šimtalangėse, ir rusiškose šaškėse (o visame pasaulyje tokių universalų yra tik 8 ). Aišku, daug priklauso ir nuo varžovo. Ne paslaptis, kad jei jis nori tik lygiųjų, tai „uždaryti žaidimą“ yra nesudėtinga ir pramušimas „klasikoj“ iš vienos partijos su didele laiko kontrole tampa praktiškai neįmanomu dalyku. Malonu buvo kai 4 rate pirmavęs tuo momentu Domantas Norkus nepradėjo sausinti žaidimo, o drąsiai priėmė mano “pasiūlymą” padiskutuoti mažiau pasitaikančiame variante. Turiu nuojautą, kad mes abu daugiau vaidinom, negu žinojom varianto subtilybes, bet man pavyko susitvarkyti geriau, laimėti, ir grąžinti turnyrui intrigą.
Esi patyręs žaidėjas. Ar jauti psichologinį spaudimą žaidžiant partiją turnyro metu? Ką patartum jaunam žaidėjui?
Aukšto lygio sportas - tai ne paskutinėje eilėje nervų karas. Jauniems žaidėjams patarčiau atsparumo šiame žaidimo aspekte. Visiems savo treniruojamiems ir konsultuojamiems auklėtiniams (kurių turiu ne tik Lietuvoje) stengiuosi "įskiepyti" svarbų dalyką - "Gerbkite varžovą, bet nebijokite jo. Norint nugalėti priešininką, pirmiausia reikia nugalėti savo baimę".
https://www.facebook.com/LietuvosSaskiu ... 96768349:0