Įjvėptas paskutinių kelių savaičių diskusijų nutariau papasakoti vieną istoriją.
Buvo kadaise tokia draugų-bendraminčių kompanija. Mėgo jie kartu susirinkti, kartu ką nors nuveikti, pasėdėti, išgerti ir pavalgyti. Kartais svečių pasikviesdavo, kartais patys nuvažiuodavo. Turėjo jie savo pavadinimą, emblemą ir net antspaudą savo pasidarė. Susitikimai būdavo tokie šaunūs, triukšmingi ir su fejerverkais, kad net šalies žiniasklaida apie tai parašydavo ir valdžios vyrai dėmesį atkreipdavo.
Tačiau, kadangi kompanija buvo pakankamai didelė, neįmanoma būdavo visiems bendrai kažką bandyti organizuoti, todėl reikėdavo kažkam imtis organizatorių vaidmens. Juk reikėdavo ir salę ir pirtelę užsakyti ir programa pasirūpinti ir maistą bei gėrimus nupirkti. Kadangi tai tik papildomas galvos skausmas, tai nelabai kas norėdavo tuo užsiimti, lengviau gi ateiti prie jau paruošto stalo. Tačiau kiekvieną kartą, suprasdami, kad kažkas turi to imtis, kad šauni kompanija toliau gyvuotų, atsirasdavo keli, kurie sutikdavo tai daryti. Tuo labiau, kad likusieji prisižadėdavo padėti kuo galės, kad lengviau būtų. Nes visi žinojo kaip smagu visiems bus vėl susitikti.
Tačiau, atsiradus organizatoriams, kiekvieną kartą įvykdavo kažkoks niekam nesuvokiamas perversmas visų samonėje. Kiti juos pradėdavo laikyti savo vergais ir žemesniais už save (gal vaikystėje labai dažnai mamos skaitydavo pasaką apie Pelenę). Todėl likusieji, kiekvieną kartą sutikę ką nors iš organizatorių, duodavo jam sprigtą arba įspirdavo. Ir nesvarbu buvo tam priežastis ar ne. Aišku kartais tekdavo pakeisti dėl susiklosčiusių priežasčių susitikimo vietą ar aprangos kodą, bet tai nebūdavo daroma iš kažkokių savanaudiškų paskatų, tiesiog stengiamasi reaguoti į pasikeitusią situaciją. Labiausiai jie būdavo spardomi ir pliekiami lazdomis, kai ant stalo pritrūkdavo gėrimų ir kiekvienam tekdavo išsitraukti po savo butelį iš po skverno. Tuomet organizatoriai būdavo kaltinami patys viską išgėrę su savo draugais. Nors ant stalo gulėdavo Maximos čekiai, kur matėsi, kad gėrimai pabrango dėl padidėjusių akcizų ir bendroje kasoje tiesiog neužteko pinigų niekam tai nerūpėjo. Jei nebūdavo tokių priežasčių, tai priežastis būdavo sugalvojama čia pat vietoje. Pavyzdžiui, kad stikliukai ant stalo netinkamos formos arba servetėlės geltonos, kors kažkam gražesnės mėlynos ar raudonos. Tuomet organizatoriai vėl būdavo mušami. Tiesa visi kartais užsimiršdavo kas vyksta ir prasidėdavo tarpusavio muštynės tarp raudonų ir mėlynų servetėlių šalininkų. Visiems buvo aišku, kad jokios skirdumo dėl servetėlių spalvos nėra, bet ambicijos atsidurdavo aukščiau visko.
Susiklosčius tokiai situacijai, kiekvieną kartą kompanijai vis sunkiau sekdavosi įkalbėti ką nors imtis orgaizatoriaus vaidmens, kol vieną kartą neatsirado nei vieno norinčio tuo užsiimti. Ir tuomet viskas subyrėjo. Kažkas prisijungė prie kitų kompanijų, kažkas užsisklendė šeimose. Likę rinkdavosi nedidelėmis grupelėmis, tačiau ne didelėse salėse, pirtyse ar užsienio kurortuose, o prie savo mikrorajono alaus kioskelio. Ten pirkdavo pigiausią stiprų alų ir prisimindavo senus gerus laikus. Pagrindinės prisiminimų temos būdavo, kaip jis buvo atsidavęs kompanijai ir net vieną kartą gyvenime skilandžio ant bendro stalo atnešė ir kaip viską sugriovė tas niekšas, kuris geltonas servetėles ant stalo padėjo.
Nepamenu aš tos kompanijos pavadinimo, bet, tiesą sakant, niekam žemėje tai jau ir neįdomu.
P.S. tikrai tikrai tikrai nieko asmeniško, tiesiog bendra atmosfera...